Nepatogi tiesa, seksualinė laisvė ir cenzūra

 

Apie gana liberalų prancūzų požiūrį į feminizmą esu nemažai rašiusi savo knygoje “Prancūzija mon amour”.

bisous

Catherine Deneuve ir jai į sūnus tinkančio aktoriaus Laurent Lafitte aistringas, nesuvaidintas ir nieko nereiškiantis tikras prancūziškas bučinys per apdovanojimus Kanų festivalyje.

Šiandien, sausio 9 d., prancūzų dienraštyje “Le Monde”  išspaudintas “100 moterų kolektyvo” pareiškimas,    kurį pasirašė intelektualė, erotinių romanų autorė Catherine Millet (beje, minima ir mano knygoje) bei prancūzų kino ikona Catherine Deneuve bei kitos garsios moterys,  vėl pilstelėjo žibalo į kiek prigesusį Weinsteino seksualinio priekabiavimo skandalo ir #metoo arba prancūziško #balancetonporc judėjimo laužą.

Laisvamanė ir  emancipuota Catherine Deneuve bei kitos kolektyvo narės teigia atmetančios radikalų feminizmą, kuris skatina neapykantą vyrams, ir bando perspėti visuomenę apie kylančią riboto puritoniško mąstymo tendenciją, kurią išprovokavo šį rudenį kilęs Holivudo kino pramonės ryklio Harvey Weinsteino priekabiavimo ir prievartos skandalas. Jos kviečia ginti teisę į “šokiruojančią, nepatogią laisvę”, kurios nevaržytų perdėtos moralės ar politinio korektiškumo gniaužtai.

Nes kaip teigia JAV rašytojas ir politikos ekspertas William S. Lind, “nestabdomas politinio korektiškumo plitimas yra neabejotinas požymis, jog save demokratinėmis vis dar laikančiose Vakarų šalyse sparčiai ir nepastebimai įsitvirtina naujo tipo „švelnusis“ – technokratinis – totalitarinis valdymas. Tiesiogine jo išraiška esantis politinis korektiškumas yra mąstymo ir viešojo kalbėjimo kontrolės forma, kuri pasitelkiama siekiant įtvirtinti totalitarinės ideologijos viešpatavimą”.

“Mes neneigiame, kad  vyrai dažnai piktnaudžiauja savo valdžia darbovietėse, kad moterys patiria prievartą ir rimtą priekabiavimą – tiek darbe, tiek gatvėje. Tai yra rimta problema ir su tuo reikia kovoti. Tačiau  šiandien judėjimas #metoo visus vyrus, kada nors gyvenime bandžiusius nevykusiai flirtuoti ar pavogti slapčia bučinį, pavertė prievartautojais, – teigiama “100 moterų kolektyvo” pareiškime. – Moterys išdrįso pasisakyti apie patirtą prievartą ar priekabiavimą, ir tai yra sveikintina. Tačiau šiandien ši žodžio laisvė tapo kitokios minties cenzūra.  Kitaip galvojančios moterys nedrįsta išreikšti savo nuomonės, pavyzdžiui, kad ne visuomet sutinka su #metoo judėjimu,  jos tiesiog priverstos tylėti, o tos, kurios drįsta išsakyti masiniam judėjimui nepatogią nuomonę vertinamos kaip išdavikės, prievartautojų bendrininkės”.

“100 moterų kolektyvo” narės perspėja, kad toks radikalus puritoniškumas, kuomet prisidengiama moterų teisių gynimu ir jų teise į emancipaciją, o kiekvienas kitaip – suprask, laisviau, –  galvojantis yra priešas, labai pavojingas pačioms moterims. Mat tokia apsimetėliška pozicija tiesiog maskuojamas noras dar labiau supančioti moteris, paverčiant jas amžinomis aukomis, silpnomis vargšelėmis, kurias išnaudoja falokratiniai demonai. Visa tai, pasak C.Deneuve ir jos bendraminčių, primena senus gerus raganų medžioklės laikus viduramžiais.

Amerikoje kilęs judėjimas #metoo  Prancūzijoje turi atitikmenį #balancetonporc, kuris išvertus skambėtų “paviešink kiaulę”, mat prancūzijoje žodis “kiaulė” reiškia ir gašlų, karštą asmenį, tegalvojantį apie seksą.  Tačiau ar visos kiaulės, šiandien siunčiamos į skerdyklą, yra to vertos ir nusipelniusios, klausia “Le Monde” tribūnoje emancipuotų moterų kolektyvas, nesutinkantis su šio judėjimo sukeltomis pasekmėmis.

Pasak “100 moterų kolektyvo”, toks valymas meno pasaulyje, koks vyksta dabar, yra toli gražu ne pagalba moterims, siekiančioms lygių teisių, saugumo ir autonomijos: “Iš tiesų tai tik pasitarnauja seksualinės laisvės priešams, religiniams ekstremistams, kraštutiniams radikalams ir tiems, kurie prisidengdami gerų veiksmų, padorumo ir moralės vėliava, iš tiesų tenori suvaržyti, cenzūruoti ir valdyti laisvus žmones, jų mintis”.

Įdomus faktas, jog šį pareiškimą pasirašiusios moterys – emancipuotos, laisvos, daug pasiekusios. Joms nereikia gynėjų, jos pačios žino, kaip apsiginti ir atsikirsti. Labiausiai, ko jos bijo gyvenime, tai ne kad koks liurbis nevykusiai palies joms kelią per dalykinį susitikimą, ar pabandys pabučiuoti prie viešbučio durų palydėjęs po darbo – kaip atsikirsti tokiems įkyruoliams jos žino. Labiausiai šios laisvos moterys bijo būti suvaržytos, cenzūruojamos, negalėti gyventi, kalbėti ir mąstyti bei, svarbiausia, kurti, taip, kaip jos nori.  Įdomu ir tai, jog dauguma komentatorių pritaria šiam “100 moterų kolektyvo” pareiškimui ir patys pabrėžia, kad būtent šios moterys yra tikrosios feministės, emancipuotos ir stiprios asmenybės, kovojančios iš esmės už laisvę bei lygybę, neskirstant į lytis. Ir nors jie pripažįsta, kad klausimas gana slidus, vienos tiesos nėra ir negali būti, tačiau sveikintina bent tai, kad kažkas išdrįso pasisakyti nepatogiai,  kitaip, nei dabar politiškai korektiškai priimta.

Pasak “Le Monde” tribūnoje pasisakiusių moterų, toks stigmatizuojantis požiūris į vyrus  ir po jo kilusi tikrų valymų banga meno pasaulyje yra nesveikas ir pavojingas reiškinys, mat dauguma labai skirtingų įvykių yra vertinami per vieną vienintelę prizmę – tai prievarta, priespauda prieš moteris ar seksizmas ir taškas.

balhus

Balthus paveikslas, kurį buvo reikalaujama išimti iš parodos MoMa.

” Kai  pradedame cenzūruoti plakatus, kuriuose pavaizduotos Egon Schiele nuogos moterys arba kai reikalaujama pašalinti iš Modernaus meno muziejaus MoMa Niujorke Balthus paveikslą, nes jis, neva,  propaguoja pedofiliją,  kai siekiama uždrausti Roman Polanski filmų retrospektyvą, o viena universiteto mokslininkė paskelbia  nepriimtinu ir seksistiniu  Michelangelo Antonioni filmą “Blow up”, kuris šešto dešimtmečio feministėms reiškė moterų išsivadavimą ir jų seksualinę laisvę, kai redaktoriai ir prodiuseriai prašo kūrėjų, kad vyriški personažai būtų mažiau seksistiniai, kad apie meilę ir seksualumą būtų kalbama pagarbiau ir kuo padoriau, peržengiamos visos ribos ir artėjama prie visuotinės minties cenzūros”, – teigia “100 moterų kolektyvo” narės.
Kaip argumentą C. Deneuve ir jos bedražygės pasitelkė net  filosofo Ruwen Ogien mintį: “laisvė šokiruoti, įžeisti, rodyti nepatogią tiesą ar realybę yra būtina kūrybiniam procesui”.

antonioni

“Le Monde” išplatintame emancipuotų moterų pareiškime teigiama: “šiandien mes esame pakankamai išprusę, kad galėtumėmė atskirti, kas yra menas ir realus gyvenimas, todėl ir kviečiame kovoti už “nepatogią tiesą, būtiną seksualinei laisvei ir kūrybai. Mes suvokiame, kad tam tikros seksualumo apraiškos visuomenėje iš esmės yra įžeidžiančios, laukinės, nepriimtinos. Bet šiandien mes esame pakankamai išmintingi, turintys pakankamai patirties ir išprusimo, kad nepainiotumėmė nevykusio flirto ir seksualinės agresijos arba realaus gyvenimo ir kūrybos”.

IMG_1174

Vienos tiesos šiame kiauliškame Weinsteino skandale ir jį sukėlusiame #metoo cunamyje nėra ir negali būti. Bet įsiklausyti į nepatogią tiesą prašančių išgirsti emancipuotų moterų perspėjimus verta. Juolab, kad net save feministėmis tituluojančios moterys jau vis dažniau skelbia atsiribojančios nuo radikalaus feminizmo, kaip kad prancūzų žurnalistė ir filosofė Peggy Sastre. Arba laisvamaniško žurnalo “Causeur” direktorė ir autorė Élisabeth Levy, kuri pradeda kalbėti apie tokį reiškinį, kaip feminisčių priekabiavimą prie vyrų ir prieš juos kylamčią patyčių bei neapykantos bangą.

Prancūzų mylima aktorė Juliette Binoche  yra vaidinusi ne viename savo rankų nevaldančio Weinsteino prodiusuotame filme ir už tai gavusi net Oskarą. Kilus skandalui ji nei puolė ginti jo, nei šaukti #metoo. Tiesiog ėmė ir pasipasakojo, kad tik pažiūrėjusi į jį suprato, su kokiu žvėrimi turi reikalą ir tiesiog atsisakė susitikimo viešbutyje, ką jis dažnai siūlydavo aktorėms, o kartą nuėmė neva netyčia ant žaviosios prancūzaitės kelio atsidūrusią jo riebią ir plaukuotą ranką ir griežtai nustatė profesinio bendravimo ribas, kurias gašliajam ponui teko priimti.  Be abejo, daug  kas gali apkaltinti Juliette, kad tuomet ji jau buvo brandi ir žinoma aktorė, bepigu jai ir maivytis bei nustatinėti žaidimo taisykles, kai visi prodiuseriai nori matyti ją savo filmuose. Tačiau žavioji prancūzė į tai atsakė, jog net būdama dvidešimties vienam įkyriam prodiuseriui, kuris bandė ją per prievartą pabučiuoti, vožusi tokį skambų antausį, kad karštasis triušiukas greitai atvėso ir atsisakė savo nešvankių ketinimų.

Rizikuosiu būti nepopuliari ir pasakysiu asmeninę nepatogią tiesą. Aš irgi būčiau galėjusi išdidžiai užsidėti #metoo ir ne vieną kiaulę nusiųsti į visuotinės nuomonės skerdyklą, bet  nepanorėjau. Ir tikrai ne todėl, kad būčiau bijojusi ar nedrįsusi.

Iš tiesų net esu dėkinga visiems tiems gašlūnams, kurie bandė ką nors nepadoraus siūlyti ar daryti savo neretai prakaituotomis rankelėmis. Užteko kelių pirmų nepadorių užuominų ar “netyčia” atsidūrusios svetimos nepageidaujamos rankos ant mano kelio ankstyvoje jaunystėje, kad išmokčiau atskirti – ar prieš mane seksualinis grobuonis ar tiesiog netinkamai flirtuoti bandantis nevykėlis, o atskyrusi žinočiau, kaip man pačiai elgtis ir kokių atsargumo priemonių imtis. Ir dar esu jiems dėkinga už tai, kad šitie nevykę kartai išmokė mane atsikirsti ir pastatyti juos į vietą. Laimei, niekada nebuvau susidūrusi su rimta prievarta. Ir be abejo, būčiau laiminga, jeigu nebūtų tekę įgyti gyvenimiškos patirties susiduriant su šiais nevykėliais, bet c’est la vie – toks gyvenimas. Tikėkimės, ateityje tokių atvejų bus vis mažiau, bet svaiginantis, kartais net pavojingas flirtas visgi nebus uždusintas politkorektiškumo ir radikalaus puritoniškumo antklode.

Ir kad visa tai neatrodytų taip rimta, užbaigsiu savo draugo gėjaus mintimi. Ar žinote, kaip gėjai atskiria flirtą nuo priekabiavimo? Jeigu su tavim koketuojantis, nešvankiai šnekantis ar besikabinėjantis vyras tau patinka, tai – flirtas. Jeigu ne, tai  tas kiaulė – niekšas priekabiautojas.

 

 

Advertisements

About asmyliuprancuzija

as esu bohemiška bohemiško boutique savininkė nedideliame Prancūzijos mieste, kažkur tarp vynuogynų. Mano gyvenimo filosofija - tiesiog gyventi. Gyventi ir gerti gyvenimą dideliais gurkšniais, viską, ką jis tau siūlo - ir liūdesį, ir džiaugsmą, ir susitikimus, ir praradimus. Neseniai supratau, kad prasmės iš vis nėra, yra tik labai trapūs gyvenimo karoliai, susidedantys ir trumpų laimių, ir, deja, ilgesnių nelaimių karoliukų. Gyventi - tai ir yra prasmė. Kitas klausimas - kaip. Bet čia jau - menas gyventi... Apie tai ir noriu kalbėti savo bloge
This entry was posted in Kasdienybė žavesys. Bookmark the permalink.

3 Responses to Nepatogi tiesa, seksualinė laisvė ir cenzūra

  1. Karina says:

    Vienos kerta antausius ir tie priekabiautojai atstoja, kitos kerta ir jas kitą dieną randa negyvas… Kad tau kažkaip pavyksta išvengti prievartavimų ar priekabiavimų, tai nereiškia, kad jie yra gerai.

    Tai yra žmogaus autonomijos pažeidimas, net jei tai yra rankos uždėjimas ant kelio be sutikimo. Tai yra blogai ir tai turi būti viešinama.

    Kalbama apie laisvę priekabiauti, bet lygiai taip pat galima kalbėti apie laisvę vogti ar žudyti. Gal leiskim daryti ir tai, ir nesmerkim žudikų ar vagių, nes juk tai irgi laisvės suvaržymas.

    Po kelių vagysčių užsidėsi grotas ketvirtame aukšte, po kelių draugų žmogžudysčių pradėsi nešioti neperšaunamą liemenę ir automatą – išmoksi apsiginti, viskas čia gerai.

    • Miela Karina, 100 moterų kolektyvo iniciatyva nebuvo kvietimas ginti priekabiautojus. Jos tiesiog suabejojo, ar viešas apkaltinimas asmens be įrodymu nekvepia raganų medžiokle. Ir, kas dar svarbiau šioje iniciatyvoje, jos perspėjo apie puritoniška morale pridengtą cenzūra, kuri vis labiau įsigali mene, gatvėse ir mūsų pačių galvose. Manau, svarbiausia, kad šia skaudžia tema vyktų pokalbis, diskusijos. Nes negali būti vienos tiesos, o kitaip galvojantys žmonės tegul tyli ir nedrįsta pasisakyti, ar ne? dėl žmogaus autonomijos pažeidimo, taip sutinku, kad rankos uždėjimas ant kelio be žmogaus sutikimo yra invazija į to žmogaus erdvę. Bet viešinti tai??? kaip? nufotografuoti tą akimirką ir dėti į fcb? ar kreiptis iškart į policiją? Tai tuomet tokioje Prancūzijoje visus moteris ir vyrus reikėtų viešinti, nes tai labai taktilinė tauta ir tiek vyrai, tiek moterys, kalbėdami dažnai liečia vienas kitą be jokių seksualinių minčių. Ir supraskite mane teisingai: rašydami šiuos straipsnius aš nepalaikau nė vienos pusės – tiesiog pateikiu informaciją pamąstymui. Visai kita pozicija išsakyta Leilos Slimani, ją taip pat aprašiau. Aš tikiu dialogu, ir manau, kad verta įsiklausyti į abi barikadų puses – tik taip mes pasieksime pozityvių rezultatų. Gero savaitgalio.

  2. Gail says:

    Pabaiga – geneali. Deja, toks požiūris teisiniu požiūriu niekinis… Ir šiaip labai subjektyvus. Vakar man atrodė, jog patiko. Šiandien aš jau manau, kad įvyko kažkas nepataisoma. Rytoj (ar po N metų) aš apsisprendžiu kreiptis į teismą dėl prievartos. Man tai kas, o va kaltininkas atsiims savo jau vien per sukeltą skandalą! Už ką? Už tat, kad nepateisino mano lūkesčių… Hm.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s